4. Tapatybė per dalyvavimą

Aktyvizmas ir „Gyvosios laboratorijos“ – tai ne tik problemų sprendimas; jos skirtos mokyti studentus, ką reiškia būti aktyviu Europos piliečiu. Tačiau kaip tiksliai Europos idėjos (pvz., bendradarbiavimas, refleksija, veiksmas ir kartojimas) stiprina Europos tapatybę? Ryšys gali būti neakivaizdus, bet jį pamatę negalite jo praleisti, ir tai padeda suprasti, kodėl „Gyvosios laboratorijos“ yra svarbi metodologija.

Pirma, „Gyvoji laboratorija“ verčia mokinius vadovautis bendromis vertybėmis. Konkrečiai, europietiška tapatybė grindžiama tokiomis vertybėmis kaip solidarumas , lygybė ir demokratija, ir kai mokiniai kartu kuria sprendimą savo bendruomenei, jie praktikuoja būtent šias vertybes. Dalyvavimas „Gyvojoje laboratorijoje“ ugdo priklausymo jausmą („tai mūsų mokykla“), solidarumą („mes padedame visiems, kuriems reikia“) ir demokratinį pasitikėjimą („mes sprendžiame sąžiningai ir laikomės savo pažadų!“). Tai svarbūs žodžiai, tačiau mokiniai gali juos patirti mažais būdais: pavyzdžiui, susitardami dėl paprastų bandomojo projekto taisyklių, pasidalydami nuopelnais už rezultatus ir laikydamiesi terminų, net kai tai sunku.

Kitas svarbus „Living Labs“ aspektas – kaip mokyklos aktyvizmo ir europinio tapatybės ugdymo susitikimo vieta – yra idėja susieti vietinius ir pasaulinius tikslus. Pavyzdys: vandens taupymo mokykloje projektas tiesiogiai susijęs su 6-uoju DVT (Švarus vanduo) ir Europos žaliuoju kursu. Mokiniai gali įsivaizduoti savo nedidelį vietos veiksmą kaip žemyno masto judėjimo dalį. Svarbiausia čia yra apibrėžti kryptį: svarbu ne tai, kad mokiniai savo projektuose padarytų daugiau, nei nuveikia, o suvokti, kad tai, ką jie daro, susiję su daug didesniais tikslais nei jų mokyklos tikslai.

Tuo pačiu metu, Europos dvasios širdyje Šioje koncepcijoje glūdi vienybės įvairovėje idėja . Darbas „Gyvosiose laboratorijose“ su skirtingos kilmės žmonėmis sustiprina įsitikinimą, kad jie turi tuos pačius tikslus. Tačiau įvairovė reiškia ne tik skirtingą etninę kilmę ar rasę, bet ir skirtingo amžiaus bei klasių mokinius, tai gali reikšti mokinius ir mokytojus arba mokinius ir bendruomenės narius. Tai taip pat gali reikšti kiekvieno mokinio vaidmenų rotaciją „Gyvosios laboratorijos“ projekte. Mokiniai patys atranda, kaip įvairovė skatina bet kokį mokslinį eksperimentą, nes kiekvienas mokinys turi ką pasiūlyti: idėją, kurios kiti nepastebėjo, unikalias žinias apie temą ar specifinį įgūdį, kurio kitiems gali trūkti (pavyzdžiui, organizavimą, lyderystę ar tyrimus).

Tyrimai apie jaunimo ir suaugusiųjų partnerystes rodo, kad kai pastarieji (suaugusieji) dalijasi sprendimų priėmimo vaidmeniu su pirmaisiais (jaunimo žmonėmis), pirmieji įgyja pasitikėjimo savimi, įgūdžių ir motyvacijos prisidėti prie savo bendruomenių. Šiose partnerystėse jaunimas nėra „pagalbininkai“ iš šalies; jie yra bendralydriai, padedantys apibrėžti problemas ir ieškoti sprendimų. Tyrimai rodo, kad toks požiūris stiprina jaunų žmonių socialinius ir pilietinius įgūdžius, taip pat padeda jiems save laikyti pokyčių veiksniais (Zeldin, Christens ir Powers, 2013). Dalyvavimas „Living Lab“ padeda mokiniams pamatyti, kaip jų idėjos įgauna formą, o tuo pačiu metu jie mato, kad suaugusieji gali rimtai vertinti jų idėjas – tai gali būti įgalinanti patirtis!

Dalyvavimas „Living Lab“ projekte padeda mokiniams ugdyti esminius gyvenimo įgūdžius, kurie gali padėti mokiniui tapti geresniu ateities piliečiu. Mokiniai tampa aktyviais piliečiais, pavyzdžiui, nuo skaitymo apie žmogaus teises pereina prie realių veiksmų, skirtų pažeidžiamiems savo bendruomenės nariams apsaugoti, arba nuo skaitymo apie Žaliąjį kursą pereina prie veiksmų aplinkos labui. Jie lavina pilietinius gebėjimus, t. y. mokosi, kaip veikia demokratinės sistemos, bendradarbiaudami su vietos valdžios ar mokyklų valdybų nariais, kad pakeistų situaciją į gerąją pusę.

Galiausiai, mokiniai išsiugdo savarankiškumą: jausmą pasitikėjimo savimi, kylančio iš savo galios ir pareigų pripažinimo kaip būsimam piliečiui. Per daugelį mažų ciklų ši gyvenimiška veiksmų laisvės patirtis („Aš galiu veikti – ir tai svarbu!“) išlieka. Ji formuoja mokinių požiūrį į savo mokyklą, miestą, šalį. Ji taip pat ugdo įpročius, kurie yra ilgalaikiai ir labai naudingi visuomenėje apskritai: klausytis prieš kalbant, rodyti pagarbą net ir nesutinkant, remtis įrodymais, paaiškinti savo priežastis ir prisitaikyti, kai atsiranda nauja informacija. Tai yra tie patys įpročiai, kurių stiprios demokratijos reikalauja iš savo piliečių (UNESCO, 2021).