Mokymosi medžiaga

Europietiška tapatybė – tai tarsi priklausymas didelei, draugiškai komandai, sudarytai iš daugelio skirtingų šalių. Šiuo atžvilgiu europietiška tapatybė nėra kažkas stabilaus ar izoliuoto. Europinės tapatybės kūrimas ir nuolatinis formavimas vyksta įvairiais lygmenimis, pavyzdžiui, nacionaliniu ir tarptautiniu. Svarbus ir kūrybiškas būdas suprasti dialogą, vykstantį tarp žmonių ir šalių, yra Europos viešosios erdvės (EVS) sąvoka. EVS gali būti suprantama kaip erdvė, nors ir ne fizinė, kurioje žmonės iš visos Europos kalbasi, keičiasi idėjomis ir mokosi apie problemas, turinčias įtakos visam žemynui. Paprastai tariant, tai reiškia, kad europiečiai ne tik mąsto ir kalba savo šalyse, bet ir dalyvauja bendruose pokalbiuose apie Europos reikalus, tokius kaip klimato kaita, taika, demokratija ar žmogaus teisės. Taigi, EVS yra komunikacijos erdvė, kuri kuriama pasitelkiant žiniasklaidą, kultūrą ir komunikaciją, padedanti skirtingų šalių žmonėms jaustis susijusiems vieniems su kitais ir dalyvauti kuriant bendrą Europos tapatybę ir ateitį ( Sarikakis ir Kolokytha , 2019).

Taigi, ką reiškia būti europiečiu?

1. Priklausymas bendrai kultūrinei ir istorinei tradicijai, įsišaknijusiai senovės civilizacijose, religijoje, Apšvietos epochoje ir šiuolaikinėse demokratinėse vertybėse. Tai reiškia, kad visi europiečiai jaučiasi priklausantys didelei kultūrinei šeimai, kurią sudaro ir kurioje glūdi įvairios kultūrinės ir istorinės tradicijos, bendros visiems europiečiams (Delanty, 2019; Habermas, 2012). Šioje bendroje istorijoje tokie aspektai kaip filosofija, teisė, pilietiškumas, valdymas arba protas, mokslas, individualios teisės ir laisvė yra Europos vienybės kertinis akmuo ( Bruter , 2005; Risse, 2010).

2. Dalyvavimas bendroje politinėje ir teisinėje sistemoje per ES pilietybę, kuri suteikia tokias teises kaip laisvas judėjimas, balsavimas ir prieiga prie bendrų institucijų. Nors ne visos Europos šalys yra ES narės, daugeliui jų įtakos turi ES institucijos ar iniciatyvos, o kai kurios šalys aktyviai dalyvauja Europos socialinėje, politinėje ir kultūrinėje sistemoje. Pavyzdžiui, nors Šveicarija nėra ES valstybė narė, ji laikoma Europos šalimi ir dalyvauja daugelyje ES iniciatyvų, pavyzdžiui, palengvinant judėjimą į ES šalis ar iš jų arba vykdant švietimo programas Šveicarijos ar ES piliečiams, kurios leidžia jiems studijuoti atitinkamai ES šalyse arba Šveicarijoje (Europos Komisija, 2020; Europos Komisija, 2023).

3. Vienybės įvairovėje priėmimas, skirtingų nacionalinių, etninių ir kalbinių tapatybių pripažinimas ir gerbimas kartu siekiant taikos, solidarumo ir kolektyvinės pažangos. Vienybė įvairovėje yra pagrindinis ES šūkis. Tai reiškia, kad mes, europiečiai, gerbiame ir remiame kiekvienos tautos ir kiekvienos šalies įvairovę, nes įvairovės įgalinimas ir palaikymas yra tikroji vienybės ir Europos šeimos stiprybė (Europos Sąjunga, 2023; Delanty, 2019).

4. Nacionalinis identitetas reiškia tokias nacionalines teises kaip balsavimas ar laisvas judėjimas kiekvienoje šalyje , taip pat apima piliečių atsakomybę nacionalinių institucijų atžvilgiu. Europinė identitetas kaip platesnė idėja suteikia daugiau teisių už savo šalies sienų, pavyzdžiui, dirbti ar studijuoti kitose Europos šalyse arba daug lengviau keliauti po Europą ( Bruter , 2005; Risse, 2010).

5. Nacionalinėje tapatybėje didesnė svarba teikiama nacionaliniams mitams, idėjoms, regioninei istorijai ir kultūrai, ir daugeliu atvejų visa tai yra pagrindiniai nacionalinio tapatumo komponentai. Europietiška tapatybė dažniausiai siejama su bendromis idėjomis, tokiomis kaip bendradarbiavimas, taikos kūrimas, demokratinės vertybės ir bendros priklausomybės jausmas (Habermas, 2012; Delanty, 2019).

Nacionalinis ir europinis tapatybės turi tam tikrų panašumų, tačiau jos atspindi skirtingus socialinius konstruktus. Nacionalinis tapatumas paprastai sukelia priklausymo glaudžiai bendruomenei, kurią vienija bendri bruožai, istorinė patirtis ir bendri kultūriniai pasakojimai, jausmą. Priešingai, europinis tapatumas veikia kaip platesnė ir įtraukesnė sistema – tokia, kuri nesiekia ištrinti ar pakeisti nacionalinių priklausomybių, o veikiau įtraukia jas į platesnę kolektyvinę visumą. Šiame Europos kontekste asmenys išlaiko savo regioninį ir nacionalinį tapatumus, tuo pačiu metu juos praturtindami per sąveiką, sambūvį ir abipusę pagarbą bendruose Europos „namuose“.