Medžiaga

Kai mokykla praneša apie naują mokymosi platformą su dirbtiniu intelektu, reakcijos būna įvairios.

Vieni mokiniai apsidžiaugia. Sistema padeda susitvarkyti užrašus, siūlo kartojimo planą ir net paaiškina sunkias temas paprastesniais žodžiais. Jiems namų darbai staiga atrodo lengvesni.

Kitiems tai kelia įtampą.

Lina vienu nešiojamuoju kompiuteriu dalijasi su dviem broliais ir seserimis.
Markas turi telefoną, bet namuose nėra pastovaus interneto.
Eva turi visus įrankius, bet jaučiasi pasimetusi ir jų vengia, nes bijo „padaryti ne taip“.

Per pirmąsias savaites mokytojai pastebi dėsningumą: mokiniai, kurie jau turėjo gerą prieigą ir pasitikėjimo savimi, juda greičiau, o kiti tyliai atsilieka.

Niekas nėra atstumiamas tyčia. Jokia taisyklė nesako: „Tu čia nepritampi.“ Bet sistema tarsi apdovanoja tuos, kurie jau yra priekyje.

Per skaitmeninio pilietiškumo pamoką klasė aptaria, ką iš tikrųjų reiškia „skaitmeninė prieiga“.
Tai ne tik įrenginiai, bet ir gebėjimai, pasitikėjimas savimi bei pagalba.

Mokiniai surašo skirtumus, kuriuos mato:

• kas turi patikimą internetą, o kas ne,

• kas moka naudotis dirbtinio intelekto įrankiais, o kas spėlioja,

• kas laimi iš skaitmeninimo, o kas jaučiasi pasiklydęs.

Užuot kaltinę technologijas ar mokytojus, jie ieško sprendimų, realių jų mokyklai:

• bendro naudojimo įrenginių valandos bibliotekoje po pamokų,

• pagalbos grupelės, kuriose mokiniai vieni kitiems paaiškina įrankius,

• aiškios taisyklės, kada dirbtinį intelektą naudoti galima, o kada ne.

Jie aptaria ir didesnius klausimus:
Kodėl ES investuoja į skaitmeninę pertvarką?
Ir kas nutinka, kai naujovės juda greičiau nei teisingumas?

Iškart niekas nepasikeičia. Platforma lieka. Dirbtinis intelektas niekur nedingsta. Bet klasė supranta, kad skaitmeninė pažanga be įtraukties gali padidinti nelygybę ir kad teisingumas – tai daugiau nei „visi gauna tokį patį prisijungimą“.

Jie suvokia, kad europietiškos vertybės turi galioti ne tik internete, bet ir visiems, kurie tik bando į jį patekti.

Klausimai apmąstymui 

1. Kokios „skaitmeninės prieigos“ rūšys matomos šioje istorijoje (įrenginiai, gebėjimai, pasitikėjimas savimi, pagalba)?

2. Ar teisinga diegti pažangius skaitmeninius įrankius, jei ne visi gali jais vienodai pasinaudoti? Kodėl taip arba kodėl ne?

3. Kas turėtų mažinti skaitmeninę nelygybę: mokyklos, valstybės, ES ar visi kartu?

4. Kaip mokiniai gali padėti vieni kitiems, nieko nestigmatizuodami ir nespausdami?

5. Kaip atrodo teisinga skaitmeninė ateitis jauno žmogaus akimis?