Medžiaga

Kai Amiras ateina į klasę mokslo metų viduryje, dauguma mokinių apie jį žino tik du dalykus: jis atvyko iš kitos šalies ir dar mažai kalba mūsų kalba.

Keli mokytojai paaiškina, kad jo šeima pabėgo nuo karo ir paprašė prieglobsčio. Keli mokiniai padeda jam surasti klases ir, kai gali, verčia. Kiti laikosi atokiau – ne iš piktumo, o todėl, kad nežino, kaip elgtis.

Tada vietinėje tėvų grupėje socialiniame tinkle atsiranda įrašas, kuris greitai pasiekia mokinių telefonus:

„Mokyklos ir taip perpildytos. Kodėl mūsų vaikai turi netekti dalies dėmesio dėl atvykėlių?“

Ekrano nuotraukos keliauja iš rankų į rankas. Vieni komentarai pikti. Kiti mandagūs, bet griežti. Keli mokiniai persiunčia juos nieko nepridėdami. Kitiems nesmagu, bet jie nežino, ką atsakyti.

Klasėje ši tema iškyla per pamoką apie ES pilietybę ir migraciją.
Mokytojas neklausia: „Kas teisus?“
Jis klausia kitaip: „Kokie tikrieji klausimai slypi už šios situacijos?“

Klasė juos surašo:

• Kas atsakingas už pabėgėlių priėmimą – mokyklos, valstybės ar ES?

• Ar saugumas svarbiau už solidarumą?

• Ar kažkas gali atrodyti neteisinga ir vis tiek būti teisinga?

Klasė nusprendžia kalbėtis ne apie Amirą, o su Amiru – atsargiai ir pagarbiai.
Jis prisipažįsta, kad labiausiai jaudina ne pamokos, o jausmas, kad jo tarsi nematyti.
„Nenoriu jokių išskirtinių sąlygų, – sako jis. – Tiesiog nenoriu būti problema.“

Mokiniai pažiūri, ką iš tikrųjų galima padaryti jų mokykloje:

• sukurti draugo sistemą naujiems mokiniams, kurie dar nemoka kalbos,

• parengti trumpus kelių kalbų vadovus apie mokyklos tvarką,

• surengti informacinį vakarą, kuriame vietoj gandų būtų pateikiami tikri faktai apie migraciją.

Jie taip pat aptaria tai, ko mokykla viena nuspręsti negali, pavyzdžiui, prieglobsčio įstatymų ar sienų, ir kaip ši atsakomybė pasiskirsto tarp valstybės ir ES.

Niekas neišsisprendžia per vieną naktį. Kai kurie tėvai lieka skeptiški. Kai kurie mokiniai vis dar abejoja. Bet kažkas pasikeičia: Amiras nebėra pokalbių tema. Jis yra klasės draugas.

Ir klasė supranta, kad europietiškos vertybės išbandomos ne tik pasienyje, bet ir mokyklos klasėse.

Klausimai apmąstymui 

1. Kokios baimės ar nerimas matomi šioje istorijoje ir kurie iš jų remiasi faktais, kurie nuomonėmis, o kurie – klaidinga informacija?

2. Ar galima padėti pabėgėliams ir kartu atsakyti į nerimą dėl ribotų išteklių? Kaip?

3. Kas priima sprendimus dėl migracijos skirtingais lygmenimis (mokykla, vietos bendruomenė, valstybė, ES)?

4. Ką reiškia „priklausyti“ kasdienybėje, o ne teorijoje?

5. Kai žmonėms nedrąsu prabilti, kas padeda užmegzti pagarbų pokalbį, o ne konfliktą?