Mokymosi medžiaga

1. Įvadas

Mieli studentai,

XXI amžiui būdingi spartūs technologijų, ekonomikos ir visuomenės pokyčiai. Šiame vadove daugiausia dėmesio skiriama kai kuriems iššūkiams, su kuriais susiduria Europos Sąjunga (ES), pavyzdžiui, finansų krizei, klimato kaitai ir migracijai. Be to, jame nagrinėjami nauji iššūkiai, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas (DI) ir energetikos krizė.

Šiame vadove pateikta medžiaga yra įvadas į šias pagrindines sritis . Jame taip pat siekiama aptarti jaunimo įtraukimą ir mokinių vadovaujamas iniciatyvas kovojant su šiais iššūkiais.

Klausimas, su kokiais iššūkiais susiduria ES, yra svarbus, nes gerai informuoti piliečiai gali priimti geresnius sprendimus. Turėsite galimybę sužinoti apie kai kuriuos būdus, kaip dalyvauti sprendžiant viešuosius iššūkius vietos, nacionaliniu, Europos ir net pasauliniu lygmeniu.

Tikslas – kad suprastumėte demokratijos patiriamus iššūkius, jog galėtumėte imtis veiksmų, pradedant mokykla ir augant kaip ES piliečiams.

Pateikti iššūkiai yra šie:

Euroskepticizmas, ekonominė krizė, karas ir migracija, klimato kaita ir žalioji pertvarka bei su skaitmeninių kompetencijų ugdymu ir nelygybe susiję iššūkiai.

Tai ne vieninteliai iššūkiai, su kuriais susiduria ES. Tačiau tai svarbūs klausimai, liečiantys visus ES gyventojus, ir apie juos turėtų žinoti visi piliečiai, įskaitant moksleivius. Jūs, kaip jauni žmonės, galite atlikti svarbų vaidmenį ir imtis veiksmų, kad išspręstumėte šiuos iššūkius!

1.1. Aktualumas ES ir pasauliniam kontekstui

Prieš aptariant ES iššūkius, skaitytojams svarbu suprasti, kad šie iššūkiai yra aktualūs ne tik ES, bet ir pasauliniai.

Be to, ES sudarančios nacionalinės valstybės pačios yra ir tarptautinių organizacijų narės ne tik tam, kad sustiprintų savo politinę ir ekonominę padėtį, bet ir tam, kad bendradarbiautų su kitomis šalimis.

Tokios tarptautinės organizacijos yra:

• Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ( EBPO )

• Šiaurės Atlanto sutarties organizacija ( NATO )

• Jungtinės Tautos ( JT )

Be to, yra regioninių bendradarbiavimo projektų:

• Pietryčių Europos bendradarbiavimo procesas ( PEBP )

• Vidurio Europos iniciatyva ( VEI )

• Vidurio Europos Višegrado grupė arba Višegrado ketvertas ( V4 ): Vengrija, Čekija, Lenkija ir Slovakija yra sudariusios kultūrinį ir politinį aljansą.

• Britų Sandrauga ( The Commonwealth ): šią organizaciją sudaro 56 valstybės narės, tokios kaip Australija, Kanada, Naujoji Zelandija, Indija, Pietų Afrika ir Kipras.

Daugelio ES valstybių narių dalyvavimas kitose tarptautinėse ir regioninėse organizacijose rodo, kokie sudėtingi yra tarptautiniai santykiai. ES yra susijusi su kitais pasauliniais veikėjais pasaulinėje bendruomenėje.

Nepamirškite: krizės ir iššūkiai gali kelti spaudimą ištekliams arba išbandyti politines sistemas. Vis dėlto iššūkiai gali suteikti galimybių teigiamiems pokyčiams ir tobulėjimui!

1.2. Mokymosi tikslai

Šiame vadove nagrinėjami ES iššūkiai. Išstudijavę šį vadovą, mokiniai turėtų gebėti:

• Nustatyti pagrindinius ES iššūkius.

• Supraskite kai kurias šių iššūkių priežastis.

• Sužinokite apie šių ES iššūkių mokykloje ir regione atvejus ir pavyzdžius.

• Nustatyti galimus praktinius veiksmus, kaip spręsti šiuos iššūkius kasdieniame gyvenime.

• Kritiškai aptarkite būdus, kaip spręsti šiuos iššūkius.

• Skatinkite kritinį mąstymą debatų ir realaus pasaulio problemų sprendimo klasės projektuose metu.

1.3. Modulio mokymosi rezultatai

Baigę šį modulį, studentai turėtų gebėti:

1. Įvardinkite pagrindinius Europos iššūkius.

2. Apibūdinkite pagrindinę informaciją apie ES iššūkius.

3. Paminėkite praktinius ES iššūkių sprendimus.

4. Paminėkite būdus, kaip mokiniai galėtų aktyviai dalyvauti sprendžiant ES keliamus iššūkius.

5. Pateikti regioninius platesnių ES iššūkių pavyzdžius.

6. Kritiškai aptarti platesnius ES iššūkius ir jaunimo vaidmenį.

7. Kurti studentų vadovaujamas iniciatyvas, susijusias su ES iššūkiais.

2. Kokie iššūkiai lėmė ES sukūrimą?

ES buvo sukurta kaip sprendimas iššūkiams, su kuriais susidūrė valstybės narės, ir ypač siekiant sukurti ilgalaikę taiką Europoje. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai sukėlė sunaikinimą ir susiskaldymą tarp Europos valstybių. Antrasis pasaulinis karas parodė, kokias smurtines ir katastrofiškas pasekmes žmonių gyvenimams turi konfliktai ir diskriminacija ir kaip pavojinga, kai vyriausybė ne saugo, o kenkia savo piliečiams.

Po Antrojo pasaulinio karo pražūties Europos valstybės susidūrė su dviem pagrindiniais klausimais:

1. Kokiais būdais Europa gali save atstatyti?

2. Kokiais būdais Europa gali užkirsti kelią būsimiems karams ir sunaikinimui?

Europos šalys pripažino, kad ateitis, kurioje visi gyvens taikiai ir saugiai, gali būti pasiekta tik tada, kai jos dirbs kartu. Tai buvo bendras tikslas.

Šia dvasia šešios šalys – Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai – pradėjo bendrą ekonominį projektą.

• 1951 m. jie įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją , suvienijusią pagrindinius ekonomikos augimo sektorius: šio plano tikslas buvo susitarti tarp Europos šalių dėl ekonominės taikos.

• Be kitų sutarčių, 1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis sustiprino savo aljansą.

Įkūrus Europos ekonominę bendriją, dėmesys pasikeitė: žmonės tapo ne tik piliečiais, remiančiais ekonomiką ir bendrąją rinką, bet ir piliečiais, turinčiais teises .

• 1986 m. ES patvirtino Suvestinį Europos aktą. ES šalys pradėjo bendradarbiauti ne tik siekdamos ekonominių tikslų, bet ir naujose srityse: socialiniuose klausimuose, technologijose, aplinkos apsaugoje.

Jų tikslas buvo sukurti vieningesnę ir demokratiškesnę Europą, kuri užtikrintų taiką ir stabilumą visiems europiečiams.

Šiandien ES turi 27 šalis ir 24 oficialias kalbas. Ji yra politinė veikėja, ginanti žmogaus teises ir dirbanti siekiant rasti sprendimus pasauliniams iššūkiams.

3. Dabartiniai ES iššūkiai

3.1. Euroskepticizmas: "Brexit“ ir pasitikėjimo erozija

Kas yra euroskepticizmas?

Terminas „euroskepticizmas“ reiškia bendrą nepasitikėjimą ES kaip politiniu projektu.

Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES 2016 m. („Brexit“) buvo euroskepticizmo ir dezinformacijos kulminacija, paskatinusi platesnes diskusijas apie ES ir jos vaidmenį, mažindama piliečių pasitikėjimą politinėmis institucijomis.

Piliečių nepasitikėjimas yra susijęs su:

• Augančios nelygios ekonominės galimybės.

• Silpnėja socialinis saugumas.

• Neaiškus migracijos klausimų reglamentavimas.

Daugelis piliečių kritikuoja politines institucijas dėl gero valdymo stokos ir to, kad jos nesiūlo sprendimų žmonių kasdienėms problemoms, kurias paveikė lėtėjanti ekonomika ir didėjanti infliacija. Kai kurios politinio spektro partijos visoje Europoje ES naudojo kaip blogo valdymo pavyzdį, dažnai siekdamos išvengti nacionalinės ir vidaus politikos kontrolės. Dažnai ES pateikiama kaip neatskaitinga, nutolusi politinė struktūra, priimanti sprendimus dėl žmonių gyvenimo be įgaliojimų. Kai kurios politinės partijos ir žiniasklaida kaltina ES dėl skaidrumo stokos priimant sprendimus ir teigia, kad nacionalinės valstybės narės neturi jokios galios.

Tai toli gražu neatitinka tiesos: ES turi vienintelį pasaulyje viršvalstybinį parlamentą, kuriame piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus. Be to, Europos Komisija, ES padalinys, atrodantis kaip vyriausybė, susideda iš visų valstybių narių pareigūnų, o ją tvirtina arba atmeta Europos Parlamentas. Be to, Europos Taryba yra tarpvyriausybinė institucija, kurią sudaro kiekvienos valstybės narės ministrai ir kuri dirba vieningai. Tai reiškia, kad visos šalys turi vienodą teisę prieštarauti teisės aktams. Taip pat visos šalys turi atstovus Europos Taryboje. Tai reiškia, kad valstybės narės dviejose iš trijų institucijų yra atstovaujamos tiesiogiai, o piliečiai yra atstovaujami vienoje – Europos Parlamente, ir dar dviejose netiesiogiai per savo vyriausybes.

Kadangi ES atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant pasaulinius klausimus, ES piliečiai gali aktyviau dalyvauti ir kritikuoti tai, kad jie neturi galimybės tiesiogiai rinkti ES atstovų.

Euroskepticizmas neatsirado kartu su „Brexit“, jis egzistavo daug anksčiau. XXI a. pradžioje į ES įstojo daugiau šalių, ir kilo didelių iššūkių dėl:

• Kelios kultūros

• Migracija

Dalyvavimas dialoge ir skirtingų nuomonių kritika yra demokratijos dalis.

Visi ES piliečiai turi teisę reikšti skirtingas nuomones ir kritikuoti, siekdami rasti geresnių sprendimų.

Tačiau euroskepticizmas gali būti panaudotas kaip ginklas ir dezinformacijai. Skepticizmas yra sveikas, kai jis grindžiamas faktais ir skatina demokratinę praktiką bei dialogą. ES turi atsižvelgti į piliečių poreikius ir rūpesčius bei suteikti jiems daugiau galimybių dalyvauti.

3.2. Europa kaip krizių valdytoja: fiskalinis susiskaldymas ir ekonominė įtampa

Ištikus krizei, visada kyla klausimas:

„Ar ES turėtų įsikišti, kai Europos šalyje ištinka krizė?“

Pažvelkime į 2008 m. finansų krizės pavyzdį:

• 2008-ieji pažymėjo dešimtmečio trukusios pasaulinės finansų krizės, kurią sukėlė blogai reguliuojamos, godžios bankininkystės ir finansų sistemos, pradžią.

• Krizė paveikė visas susijusias rinkas: vietos rinkas, nacionalines rinkas, ES rinkas.

• Krizė skirtingai paveikė ES šalis, tačiau susilpnino Europos rinką.

• Besivystančios industrializuojančios šalys, tokios kaip Kinija ir Indija, buvo stabilesnės nei daugelis ES šalių.

• Investuotojai perkėlė pinigus į šias stipresnes ekonomikas.

• Dėl to ES susidūrė su dar didesnėmis finansinėmis problemomis.

• Po finansų krizės ES sulaukė daug kritikos dėl spaudimo silpnesnėms ekonomikoms taikyti griežtas taupymo priemones, kurios kenkia silpniausioms socialinėms ir ekonominėms grupėms.

• Buvo diskutuojama apie geresnį ekonomikos valdymą ateityje.

• ES politikai aptarė būdus, kaip išvengti būsimų krizių, įskaitant: geresnę ekonominę vienybę ir bendro biudžeto sukūrimą.

• Krizė išryškino ekonominės strategijos, kuri atspindėtų pirminį ES tikslą – sukurti ekonominę sąjungą, poreikį.

• Krizė taip pat išbandė pagrindinį ES solidarumo principą.

ES įvedė bendrą valiutą: eurą

Vienas svarbiausių Europos ekonominės integracijos etapų buvo bendros valiutos – euro – įvedimas. Euras buvo skirtas:

• palengvinti patikimą prekybą tarp Europos valstybių narių

• Sukurti stabilesnę ekonominę aplinką investicijoms.

Tai padidintų ES patrauklumą užsienio investuotojams ir leistų ES tapti svarbia pasaulio ekonomikos dalyve.

Per ketverius metus iki 2008 m. ES ką tik patyrė didžiausią iki šiol plėtrą – prie jos prisijungė 12 šalių. Plėtra sukėlė naują įtampą ES viduje tarp stiprių ir silpnų ekonomikų.

Iki šiol ES neturi pakankamai galios, kad prireikus galėtų veiksmingai įgyvendinti politiką tarp valstybių narių. Ji sugeba įgyvendinti savo galią antrinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, kitomis institucijomis (Europos Centriniu Banku), kaip tai buvo finansų krizės metais.

• Anksčiau daugiausia pastangų buvo dedama į centralizuotos finansų priežiūros sistemos kūrimą.

• Nors šios priežiūros institucijos turėjo mažai priemonių realiai nubausti už ES teisės pažeidimus, bandymas įsteigti tokią instituciją susidūrė su stipriomis prieštaringomis nuomonėmis visoje ES.

• Ši įtampa tebėra pagrindinė kliūtis ES ekonominės integracijos skatinimui vieniems, o kitiems – pernelyg didelis mechanizmas.

• Kitų nuomone, finansų krizės metais ES socialinių ir politinių demokratinių tikslų buvo atsisakyta, pirmenybę teikiant taupymo priemonėms ir kapitalo koncentracijai taikant tokius mechanizmus kaip ECB ir galios asimetrijai tarp galingų šalių, tokių kaip Vokietija, ir mažiau galingų šalių, tokių kaip Italija, Airija, Graikija ir Portugalija.

3.3. Europa kaip taikos projektas: ginkluotų konfliktų sugrįžimas

Nors ES kaip subjektas nuo pat savo įkūrimo beveik nedalyvavo jokiame dideliame ginkluotame konflikte kariniu ar politiniu požiūriu, pastaraisiais metais karo tema vėl atsidūrė ES dėmesio centre:

• Pastarojo meto kariniai konfliktai Europos erdvėje ir už jos ribų pastatė ES į kritinę padėtį, todėl jai tenka imtis ryžtingesnio vaidmens valdant didelio masto geopolitines krizes.

• Nors ES nėra karinė sąjunga, tikimasi, kad ji reaguos į saugumo pažeidimus ir atliks savo, kaip taikos ir stabilumo skatintojos, vaidmenį.

Tuo pačiu metu ES dalyvauja pasauliniuose įsipareigojimuose: iš 27 ES valstybių narių 23 priklauso NATO. ES ir NATO oficialiai pripažino viena kitą strateginėmis partnerėmis, turinčiomis bendrų interesų ir vertybių. Todėl glaudus ES bendradarbiavimas su NATO daro įtaką jos pozicijai konfliktuose ir santykiams su konkuruojančiomis valstybėmis.

→ Tai tapo dar akivaizdžiau pastaruoju metu kilusiuose konfliktuose visame pasaulyje, kuriuose dalyvavo Ukraina, Rusija, Izraelis, Palestina, Iranas ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Dabartinis politinis klimatas, kai pasikeičia JAV užsienio politika ir aljansai su Europos partneriais (pvz., grasinimas atimti Grenlandiją iš Danijos ir kt.), destabilizavo ir iš naujo įvertino tarptautinius santykius.

Tuo tarpu tradicinių sąjungininkų patikimumas tapo abejotinas, nes didėjanti pasaulinė įtampa ir dabartiniai konfliktai sukėlė netikrumą tarp ES piliečių.

Ar šiuo metu reikia didesnio karinio įsitraukimo ar atsiribojimo nuo bet kokios formos įsitraukimo, kuris ES iš taikos projekto paverstų kariniu subjektu?

Šiame kontekste dabar abejojama ES, kaip taikos projekto, pamatine misija.

3.4. Migracija ir karas

Migracijos visoje ES klausimu siekiama subalansuoti žmogaus teisių apsaugą ir sienų saugumą.

2015–2016 m. laikotarpis buvo pasižymėjęs nelegalių sienų kirtimo atvejų ES padaugėjimu, vadinamu Europos migracijos krize .

Migracijos valdymo ir sienų kontrolės tema daro įtaką nacionalinei ir Europos politikai.

Kokia yra imigracijos priežastis?

1. Ginkluoti konfliktai.

2. Ekonominiai apribojimai.

3. Aplinkos krizė.

4. Autoritariniai režimai.

Nukentėję piliečiai daugiausia atvyksta iš Pietvakarių Azijos ir Šiaurės Afrikos (pvz., Afganistano, Irako, Sirijos ir kai kurių Afrikos šalių). Iš šių šalių išvykstantys žmonės dažnai turi rinktis rizikingus maršrutus per Viduržemio jūrą, kad pasiektų Europą.

Nuo 2014 iki 2018 m. į ES per Viduržemio jūrą atvyko 1,78 mln. žmonių. Iš jų 16 045 žmonės buvo žuvę arba dingę be žinios, pranešė JT pabėgėlių agentūra.

Siekdama užtikrinti sienų saugumą, Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ sukūrė aukštųjų technologijų stebėjimo sistemą, kurioje naudojami palydovai, dronai, tvoros ir karo laivai. Mokslininkai Europos išorės sienų politikai apibūdinti vartoja terminą „Europos tvirtovė“ .

ES ir Turkijos susitarimo 2016 m. pavyzdys:

• Juo buvo siekiama atstumti migrantus iš ne ES šalių.

• Ji sulaukė kritikos dėl sienų kontrolės perkėlimo už ES ribų.

• Jis sulaukė kritikos dėl tarptautinių žmogaus teisių standartų nesilaikymo.

Visoje ES yra skirtingų nuomonių apie migracijos valdymą:

• Kai kurios valstybės narės remia humanitarinius principus, kurie gina žmones ir žmogaus teises.

• Kitos valstybės narės pritaria griežtai kontrolei ir uždaroms sienoms.

Prieš migraciją nusiteikusios politinės partijos dažnai migraciją pateikia kaip Europos problemą, neparodydamos visos realybės, kad dauguma pabėgėlių pasirenka migruoti į kaimynines šalis. Pavyzdžiui, daugiau nei 5 milijonai Sirijos pabėgėlių pabėgo į Jordaniją, Libaną ir Turkiją.

Migracijos problema susijusi su:

• Ekonominiai pasauliniai interesai.

• Geopolitiniai pasauliniai interesai.

• Pasaulinės nelygybės struktūros ir kintamumas.

Kitas iššūkis yra tas, kad ES pasienio šalys daugiausia atsakingos už sprendimų dėl migracijos priėmimą. Pagal Šengeno konvenciją ES atvėrė vidaus sienas. Laisvas judėjimas tarp ES reiškia, kad migrantai, patekę į pasienio šalis, gali vykti į kitas ES šalis, o tai paskatintų platesnę migraciją visoje ES.

Pagal Dublino konvenciją (1990–1997 m.) pirmoji ES atvykimo šalis buvo atsakinga už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. Tai padidino pasienio valstybių atsakomybę. Šios šalys taip pat patiria daugiau finansinių išlaidų (gelbėjimo operacijos, migrantų priėmimas, kontrolė ir kita).

Netolygus migrantų pasiskirstymas ES valstybėse narėse yra ES vienybės išbandymas:

• Vokietija ir Švedija priėmė daug pabėgėlių.

• Vidurio ir Rytų Europos šalys nustatė konkretų pabėgėlių, kuriems leidžiama atvykti į šalį, skaičių.

Tai sukelia konfliktą tarp ES institucijų ir nacionalinių vyriausybių: pusiausvyrą tarp ES valdžios ir valstybių autonomijos.

• Kai kurios šalys remia bendrą sienų politiką dėl teisingumo.

• Kiti atmeta ES primestą migracijos politiką.

Karo Ukrainoje pavyzdys:

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro duomenimis , ES užregistruota 5 374 780 pabėgėlių iš Ukrainos, kuriems reikalinga laikina apsauga. Didžiausias pabėgėlių skaičius užregistruotas Vokietijoje (1 340 360), Lenkijoje (977 980), Čekijoje (398 370), Ispanijoje (259 050) ir Rumunijoje (201 860).

2022 m. kovo 4 d. Europos Vadovų Taryba įgyvendino laikiną apsaugą iš Ukrainos bėgantiems asmenims. ES ėmėsi konkrečių veiksmų, kad padėtų pabėgėliams :

• Ukrainiečių apsauga ES.

• Humanitarinė pagalba.

• Finansinė parama pabėgėlius priimančioms valstybėms narėms.

• ES apsaugos gavėjai turi šias teises:

• Rezidentūra

• Patekimas į darbo rinką

• Medicininė pagalba

• Socialinė gerovė

• Vaikų priežiūra

• Vaikų švietimas

ES narės susitarė pratęsti laikiną Ukrainos pabėgėlių apsaugą.
Europos Vadovų Taryba priėmė sistemą, kuria siekiama užtikrinti pabėgėlių grįžimą ir reintegraciją į Ukrainą, kai tik leis sąlygos.

Apibendrinant:

Viena pusė teikia pirmenybę saugumui ir tvirtesnėms sienoms.

Kita pusė pasisako už pareigą apsaugoti žmones nuo karo ir skurdo.

3.5. Klimato kaita ir žalioji pertvarka

3.6. Skaitmeninė ir technologinė atskirtis

"Skaitmeninė atskirtis“: tai terminas, apibūdinantis, kad piliečiai neturi lygių galimybių :

• Prieiga prie technologinių įrenginių ir interneto.

• Įgyti skaitmeninių įgūdžių.

• Naudoti technologijas tikslams ir užduotims pasiekti.

Šių nelygių galimybių priežastis yra socialiniai ir ekonominiai veiksniai.

ES skaitmeninė atskirtis yra iššūkis socialinei sanglaudai ir lygiateisiškam dalyvavimui skaitmeninėje visuomenėje.

ES deda pastangas mažinti skaitmeninę atskirtį įgyvendindama politiką ir finansavimą, pavyzdžiui, Skaitmeninio švietimo veiksmų planą (DEAP) ir programą „Skaitmeninis dešimtmetis 2030“ (EDD2030).

Skaitmeninė atskirtis skirstoma į tris pagrindinius lygius:

1. Pirmojo lygio „prieiga prie medžiagų“ : ar yra prieinami įrenginiai (nešiojamas kompiuteris, stalinis kompiuteris, planšetinis kompiuteris, išmanusis telefonas ir kiti) ir interneto ryšys?

2. Antrasis lygis „įgūdžių prieinamumas“ : ar žmonės moka naudotis skaitmeniniais įrankiais?

3. „naudojimosi prieiga“ lygis : kokią naudą ir galimybes žmonės gauna naudodamiesi skaitmeninėmis technologijomis?

„psichinės prieigos“ lygmuo : ar žmonės domisi skaitmeninių įrankių naudojimu?

Skaitmeninė nelygybė apima ne tik fizinę prieigą, bet ir tai, kaip dažnai ir kaip gerai žmonės naudojasi skaitmeniniais įrankiais ir kokią naudą jie iš jų gauna. ES siekia ne tik užtikrinti, kad žmonės turėtų prieigą prie įrenginių ir interneto, bet ir kurti įtraukią bei į žmogų orientuotą skaitmeninę politiką.

Skaitmeninė nelygybė daro įtaką švietimui: 

• COVID-19 pandemijos metu tapo aišku, kad ne visi žmonės turi vienodą prieigą prie skaitmeninių technologijų, kai mokiniai ir mokytojai turėjo beveik visiškai pasikliauti mokymusi internetu.

• Nors skaitmeninė nelygybė nėra nauja ir egzistuoja visame pasaulyje, pandemija paspartino skaitmeninimą ir padidino atotrūkį tiek tarp ES valstybių narių, tiek jose.

Šis iššūkis tapo sudėtingesnis atsiradus dirbtiniam intelektui (DI):

• Dirbtiniam intelektui vis labiau integruojantis į mokymą ir mokymąsi, vis svarbiau permąstyti, ką reiškia skaitmeninė nelygybė.

• Nors kai kurie ES gyventojai dirbtinį intelektą laiko būdu sumažinti skaitmeninę atskirtį ir skatinti lygias galimybes (Kitsara, 2022), tyrimai rodo, kad dabartinis dirbtinio intelekto naudojimas gali iš tikrųjų pabloginti esamą nelygybę.

• Dirbtinis intelektas tampa beveik visų gyvenimo sričių, įskaitant švietimą, dalimi, sukurdamas ir galimybių, ir pavojų Europos visuomenėms.

• Dėl šių rizikų reikia atidžiau pažvelgti į skaitmeninę nelygybę per kylančios „dirbtinio intelekto atskirties“ prizmę (Kitsara, 2022).

Nesant aiškios ir į teisingumą orientuotos strategijos, nelygi prieiga prie dirbtinio intelekto įrankių ir sistemų gali padidinti švietimo ir socialinę nelygybę.

Labai svarbu, kad ES skaitmeninė transformacija išliktų įtrauki ir teisinga, vadovaujantis socialinio teisingumo ir demokratinio dalyvavimo principais.

4. Europos Sąjungos stiprinimas: demokratija, dalyvavimas ir teisinė valstybė

5. Veiksmų ir jaunimo įsitraukimo keliai

Kadangi visuomenę šiuo metu ženklina nauja geopolitinė įtampa ir ekonominis nestabilumas, gyvybiškai svarbu, kad Europos piliečiai dalyvautų iniciatyvose, kurios stiprina demokratiją ir politinį stabilumą.

Europos jaunimas gali atlikti pagrindinį vaidmenį, pateikdamas naujų ir kūrybiškų idėjų sprendžiant pasaulinius iššūkius, tokius kaip klimato kaita, konfliktai, migracija, psichinė sveikata ir socialinė nelygybė:

• Nors kai kurie mokslininkai teigia, kad pernelyg supaprastintas požiūris į jaunimą kaip į visų pasaulinių problemų sprendimą, tai nereiškia, kad juos reikėtų laikyti pasyviais piliečiais.

• Jaunų žmonių įsitraukimas gali atnešti svarbių socialinių pokyčių.

• Jauni žmonės linkę būti atviresni naujovėms.

• Įgyvendindami iniciatyvas, jaunimas gali geriau suprasti savo vaidmenį formuojant ES ateitį.

• Studentų vadovaujamos iniciatyvos gali būti bendro pobūdžio ir tikslo: pavyzdžiui, judėjimai, skirti informuoti ir aktyvinti piliečius, arba kampanijos, skirtos motyvuoti žmones veikti dėl konkretaus klausimo.

• Studentai gali organizuoti diskusijų forumus, politinius modeliavimo žaidimus arba debatus ir kampanijas prieš dezinformaciją ir melagingus naujienų šaltinius.

• Tokios pastangos gali padėti stiprinti pasitikėjimą institucijomis, teisine valstybe ir demokratinėmis vertybėmis.

Klimato kaitos pavyzdys:

• Mokiniai gali organizuoti mokyklų tinklus, kad teiktų informaciją ir remtų teisingos žaliosios politikos tikslus.

• Jie gali organizuoti mokinių grupes, kurios padėtų sumažinti atliekas.

• Jie gali paremti perdirbimo praktiką.

• Jie gali skatinti tvarų maisto tiekimą.

Vienas iš didžiausių šiandienos pasaulinių iššūkių yra gerovės ir gerovės krizė.

Socialinės žiniasklaidos iškilimas kartu su socialiniu, ekonominiu ir psichologiniu spaudimu neigiamai paveikė žmonių psichinę sveikatą. Psichikos sveikatos problemų skaičius tarp jaunų žmonių kelia nerimą.

Mokyklos iniciatyvos gali atlikti svarbų vaidmenį sprendžiant šią problemą kurdami psichikos sveikatos tinklus, paramos grupes.

Skaitmeninės platformos , kurios padeda sumažinti psichikos sveikatos problemų stigmą ir ugdyti solidarumo jausmą tarp studentų gerovės srityje.

Mokiniai gali organizuoti mokykloje arba internetu vykstančius seminarus, skirtus migracijos temai aptarti ir skatinti kultūrų dialogą – pagrindinį ES daugiakultūrės ir daugiakalbės tapatybės elementą.

Mokyklos yra erdvės bendradarbiavimui su vietos valdžios institucijomis , organizuojant nedidelio masto viešuosius projektus, kurie suteikia mokiniams erdvės imtis veiksmų sprendžiant bendruomenės problemas.

Be to, jie gali bendradarbiauti su NVO , kad padidintų informuotumą apie pagrindines migracijos priežastis, tokias kaip klimato kaita, ginkluoti konfliktai ir skurdas.

Galiausiai, studentai gali kurti iniciatyvas, pavyzdžiui, daugiakalbius kalbų kursus migrantams ir pabėgėliams, arba organizuoti būtiniausių daiktų rinkimą žmonėms, kuriems jų reikia.

Kad ES sukurtų įtraukią visuomenę, kurioje Europos piliečiai, ypač jaunimas, glaudžiau bendradarbiautų.

Jaunimo grupės, NVO, politikos formuotojai ir kiti suinteresuotieji subjektai, dirbdami kartu, gali sustiprinti ES vertybes ir padėti kurti demokratiškesnę ir įtraukesnę visuomenę visiems.

Šiandieninis jaunimas susiduria su sudėtingu pasauliu, kuriame kyla tokių iššūkių kaip klimato kaita, skaitmeninė nelygybė ir ginkluoti konfliktai. Šių problemų sprendimas turi būti kolektyvinis ir jam turi vadovauti jaunimas – būsimi ES piliečiai.

Tam jauniems europiečiams reikia erdvių, kuriose jie galėtų veikti kartu, dalytis patirtimi ir kurti sprendimus. Bendradarbiaujantys jaunimo tinklai skatina jaunus žmones iš pasyvių asmenų tapti aktyviais piliečiais, padedančiais formuoti ES ateitį.

6. Nuorodos

Bickerton, C. J., Hodson, D., & Puetter, U. (2015). The new intergovernmentalism: States and supranational actors in the post-Maastricht era. Oxford University Press.

Council of Europe. (2023). Youth policy and participation in Europe: Empowering the next generation. Council of Europe Publishing.

European Commission. (2018). Engaging, connecting and empowering young people: A new EU Youth Strategy 2019–2027. Publications Office of the European Union.

European Commission. (2024). Youth action for sustainability and European values. https://youth.europa.eu

Build-Up. (2023). Switching to LED lighting is one of the most cost-effective ways to reduce energy consumption (news brief). BUILD UP — The European portal for energy efficiency in buildings. https://build-up.ec.europa.eu/en/news-and-events/news/switching-led-lighting-one-most-cost-effective-way-reduce-energy-consumption.

Consilium. (2023). Fit for 55. Council of the European Union. https://www.consilium.europa.eu/en/policies/fit-for-55/.

European Commission. (2019/2023). The European Green Deal (and related communications). European Commission. https://commission.europa.eu/strategy-and-policy/priorities-2019-2024/european-green-deal_en.

European Commission — Joint Research Centre (JRC) / E3P. (n.d.; 2021). Residential lighting — energy efficiency product information and Ecodesign impact accounting. JRC / E3P webpages and Ecodesign Impact Accounting report (2021). https://energy.ec.europa.eu/news/2021-ecodesign-impact-accounting-report-2022-12-20_en

Putnam, R. D. (2000). Bowling alone: The collapse and revival of American community. Simon & Schuster.

Vega-Tinoco, A., et al. (2022). Civic participation as a promoter of well-being [article]. International Journal / PMC. https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC9186013/

European Commission — Enlargement. (2025). Enlargement policy. https://enlargement.ec.europa.eu/enlargement-policy_en

McCormick, J. (2020). Understanding the European Union: a concise introduction. Bloomsbury Publishing.

Favell, A. (2019). Eurostars and Eurocities: Free movement and mobility in an integrating Europe (2nd ed.). Wiley-Blackwell.

Berridge, G. R. (2015). Diplomacy: Theory and practice (5th ed.). Palgrave Macmillan.

Baldwin, R., & Wyplosz, C. (2022). The economics of European integration (7th ed.). McGraw-Hill Education.

Cummings, M. C. (2003). Cultural diplomacy and the United States government: A survey. Center for Arts and Culture.

Melissen, J. (2005). The new public diplomacy: Soft power in international relations. Palgrave Macmillan.

Grabbe, H. (2014). The EU’s transformative power: Europeanization through conditionality in Central and Eastern Europe. Palgrave Macmillan.

Pelkmans, J. (2016). European integration: Methods and economic analysis (4th ed.). Pearson.

Recchi, E. (2015). Mobile Europe: The theory and practice of free movement in the EU. Palgrave Macmillan.

Nye, J. S. (2004). Soft power: The means to success in world politics. Public Affairs.

Delanty, G., & Rumford, C. (2005). Rethinking Europe: Social theory and the implications of Europeanization. Routledge.

Jenkins, R. (2014). Social identity. Routledge.

Pagden, A. (Ed.). (2002). The idea of Europe: From antiquity to the European Union (Vol. 13). Cambridge University Press.

Dinan, D. (2020). Origins and evolution of the European Union (4th ed.). Oxford University Press.

European Commission. (2020). The EU in brief. Publications Office of the European Union. https://european-union.europa.eu/principles-countries-history/history-eu/eu-brief_en

Israel, J. I. (2019). The Enlightenment that failed: Ideas, revolution, and democratic defeat, 1748–1830. Oxford University Press.

Wallace, H., Pollack, M. A., & Young, A. R. (2021). Policy-making in the European Union (8th ed.). Oxford University Press.

Bruter, M. (2005). Citizens of Europe? The emergence of a mass European identity. Palgrave Macmillan.

Delanty, G. (2019). The European heritage: A critical re-interpretation. Routledge.

European Commission. (2020). EU citizenship. Publications Office of the European Union. https://european-union.europa.eu/principles-countries-history/eu-countries/eu-citizenship_en

European Commission. (2023). Erasmus+ programme guide. Publications Office of the European Union. https://erasmus-plus.ec.europa.eu

European Union. (2023). United in diversity. https://european-union.europa.eu/principles-countries-history/symbols/united-diversity_en

Habermas, J. (2012). The crisis of the European Union: A response. Polity Press.

Risse, T. (2010). A community of Europeans? Transnational identities and public spheres. Cornell University Press.

Lähdesmäki, T. (2012). Rhetoric of unity and cultural diversity in the making of European identity. Journal of Multicultural Discourses, 7(3), 1–17. https://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/10286632.2011.561335

Verhaegen, S. (2018). The relationship between national and European identity and trust in EU institutions. European Union Politics, 19(4), 1–18. https://www.gu.se/sites/default/files/2020-03/soetkin_verhaegen_wp.pdf

Sarikakis, K. and Kolokytha, O. (2019). EU Democratic Deficits. In The Handbook of European Communication History (eds K. Arnold, P. Preston and S. Kinnebrock). https://doi.org/10.1002/9781119161783.ch17